Mano draugas Džordas sakydavo, "na koks darbas gali būti antradieni... pati pagalvok". Ir taip kiekvieną dieną. Aišku, kaip gi kitaip galėtum pasiteisinti prieš save, jei dirbti nesinori nei pirmadienį, nei antradienį... ir iš vis nesinori. Už lango ritinejasi saulė ir norisi viską metus tiesiog pasislėpti kur nors, susirangyti lovoje ir skaityti knygas, gerti raudoną vyną ir neatsakinėti į telefonų skambučius. Iš tiesų niekas ir nebeskambina, o dabar dar ir laiškų nebegaisiu. Nes staiga, manęs nebeįleidžia į mano pašto dėžutę. Mat slaptažodis ne TAS! Visada buvo TAS, o dabar jau nebe. Šlykštu! Galiu graudžiai verkti prie kompiuterio, rėkti, keiktis, bet į pašto dėžutę vis tiek niekas nebeįleis. Staiga, pasijutau atkirsta nuo savo draugų ir mylimųjų... nes, susivokiau, jog nė vieno adreso nebuvau užsirašiusi. Jie tiesiog liko TEN.... tinkluose. Štai taip. Pasitikėti technika negali, kaip ir vyrais. Geriau būti senamadiška dama, siųsti ranka rašytus laiškus, o adresus saugoti odinėje nutrintoje užrašų knygelėje.
O gal viska tik į gera...
Current Mood: 
cynical
![[info]](http://l-stat.livejournal.com/img/userinfo.gif){kind=small}
berg_lt's journal
blah